ten maldaknygė gulėjo ant dulkėtos spintos
ir sena aukštaitė meldės: Dieve švintas švintas

topoliai lyg klierikai ėmė puošt aušros altorių
kai parjojęs prieš pat rytą žirgą nubalnojau

prie obels žengiau išvydęs panaktinę žvaigždę
avižų lauke pamėlusiam šlapias gandras braidė

šulinin jazminas persisvėręs pylė savo kvepalus
mėnuo danguose plazdėjo lyg sidabro žąsinas

pakraupau ir šokau gryčion užsidegti lempos
nes labai užgėlė širdį liūdnas klyksmas pempės

degė lempa lyg poezija sena auksinė
kaip malda senos aukštaitės panaktinė