Ne ginklai žvanga – cinksi pinigai,
Užgožę čežesį naujų tautos grandinių.
Pažvelk Tėvynėn – čia vergų vargai.
Savi neplėštų ant gerklės užmynę.

Kas sąvartyne, kas baltoj pily
Neatsidžiaugia saujom Judo grašių.
Kokia ta laisvė, jei tik mirt gali
Arba išnešti kuo toliau kudašių?

Trečiaisiais broliais verčiami jauni,
Piktais bambekliais virsta patys seniai -
Lyg po jų kojom žemė negili,
Lyg viską neštis galima kišenėj.

Ir aš pati su ašarom žiūriu,
Kaip aukso dalgis atžalas kapoja.
Pasaulis pilnas įvairių žvėrių,
Tik savo pulko aš tarp jų stokoju –

Kas apmaldytų negalios skausmus,
Nors rogutes sukaltų kas senatvėj –
Kad sėtų grūdą žemdirbys ramus,
O pulkas elgetų nešaltų žiemą gatvėj.

Deja, deja... Akiračiais plačiais
Kažkokios seklios tapo išrinktųjų mintys.
Jie geba rūpintis tiktai savim pačiais
Ir Aukso Veršį broliais pamaitinti.

O tas drakonas nuostabiai rajus –
Jis amžių amžiais nepažino soties.
Ateina antstolis kaip svečias į namus.
Jo keikt negalima. Jam privalu šypsotis.

Gentis apšašo apsukriais tranais,
Nes sąžiningas triūsas – nei mada, nei pelnas.
Ereliai, meškos minta čia ramiai,
Nes rado Judo degutuotą delną.

Na, o Tėvynė? Niekas jos neduos,
Jei neaukojam kraujo, ašarų, maldos.