Kuo kvepia vaikystė? Nekaltybe aguonos;
burtais ramunės, už dilgėlėto kluono;
karvutės pienu, su smilgų šapeliais;
žemuogių taurėm, prie ežių takelio...
    Ji kvepia lietum, ant šiaudinio stogo;
    avietynų brūzgais, kur namučiai uodo;
    baravykų kepurėm, pamiškėj išslapstytom;
    asiūklio maudynėm rasoj ankstų rytą...
Dvelkia nuovargiu ji, skruzdėlės nešuly;
virpėjimu meldo, išbanguotam glėby;
ešerio žvynu, ant trūnijančio liepto;
bičių karoliais, virš dūzgiančių liepų...
    Ji smilksta rūkais, pasiklydusiais soduos:
žarijos raudoniu, pelenų šilko guoliuos;
įvijais dūmų laiptais, iš kamino seno,
Kol užverda gyslose rudenio klevo.
Pravirksta pušys – šaknis leidžia sakai...
Jie kaip tvirčiausi atminties klijai,
basakoję vaikystę įspraudžia tarp pirštų,
kad širdies kamputy gintarais pavirstų...