Atplukdyk prie mano lango ramią jūrą
kad pravėrus langines
kojas sumerkčiau
į saules nuskendusias

rieškučiomis vandenį
rieškučiomis
neši
išklausęs

švelniu siūbavimu išsiduosiantį
sūriom lūpom šnabždėsiantį
Čiurlionio simfonijas

taip gaiviai
iš savo rūpesčio išnirus
taip jaukiai per kelius
bangų apkabinta

neegzistuojančiam laike
visus gyvenimo vakarus
prasėdėčiau
vandens atspindžiuos
bandydama save pažinti