Iš mano širdies – iš pražydusio topolio –
Mintis it pūkus vėjas neša...
Štai – vaišės ant stalo. Paimsiu tik obuolį
Suvytusį obuolį mažą.

Jis kvepia namais, tavimi, galbūt rudeniu –
Dienom, kai viltis nušalnojo.
Kai mūsų likimą lyg pustuštį dubenį
Nuspyriau sušalusiom kojom.

O buvo juk pilnas – mes obuolius skynėm,
Nerinkom – norėjom gardžiausių.
Bet dienos trumpėjo – jos saulę ištrynė
Ir debesis pykčio išdžiaustė.

Po to nesupratom, nes meilę apvilko
Lyg lietpalčiu – audros nebaisios.
Bet kaip nepajutom – ant blizgančio šilko
Ištiško mūs pernokę vaisiai...
................................................................................

Iš mano širdies – iš pražydusio topolio –
Pūkai – mintys liūdesio skraido.
Paimsiu, atkąsiu suvytusį obuolį –
Sugrįšiu į buvusį laiką...