Tu - nepasiekiamas dainuojantis upelis.
Nors brolis neregys tave pro ašaras pamatė.
Suglamžytas kaip oras kybai prie pirtelės,
Kur veidą numazgot ateis paklydusi Jūratė.

Bailus voratinklis esi, šalnos naktiniuos pasislėpęs.
Tamsa, išplaukianti į melo - ne troškimų krantą.
Lašais bespalviais spalis aidu soduos susisiekia,
Tik jo nei topoliai, nei sausos peteliškės nesupranta.

Žinau, beviltiškai audras sapnuot norėtum.
Ta skausmo linija jau ne veide - akyse nujuodavo.
Aistringam vėjy, laumės šoky juk mane turėtum...
Aš dar viskuo tikiu. Kaip gulbė meilei atsidavus.