bėgu nuo savęs
žiedų nuklotais takais
bėgu aukštyn
be sparnų krentu bedugnėn
dar toliau nuo žydinčių pievų
dangaus lopinėlis
kaip kelrodė ranka
tiesia vilčių kelią ten
kur nėra
savęs
ten krikštolo varpeliai
tilindžiuoja rojų
be bėgimo niekur
ramybės soduose
ilsisi klaidos
parklupusios juoko agonijoj
mirę svajos
ir sparnai pakabinti
vietoj obuolio
žaltys negundys Ievos
vaikai augs
debesyse pūkuos
nebaisios audros
..............................
viskas praeina...
....................................