Sustos dar laikas ir atsidusęs
          Prie vyšnios rūbo,
Jos tyrą širdį nelietęs rankom
          Palies vien lūpom.

Žvilgsniu sugaus dar ir į užantį
          Spalvų drugelį,
Tegu ten spurda viltim gyventi.
          Aplinkui – žalia.

Susuks vėl lizdą paukštelis mažas
          Krūtinėj krūmo.
Atseikės džiaugsmo, atseikės meilės
          Giesme tikrumo.

Neliesim žemės, sparnais kinkyti
          Pakilsim skristi,
Kad negalėtų tie vyšnių sodai
          Per amžius vysti.