Mano draugas –
baisus filosofas.
Baisus???
Jam užaugo barzda.
Jis kartoja:
– Ten želia protas,
nes jam per ankšta galva.
Makaronų lėkštėj
jisai mato Visatą.
Sako:
– Ketčiupas – Marso ugnis.
Aplink kėdę susukęs
dešimtį ratų,
košia,
sukandęs auksinius dantis:
– Štai kaip sukasi mano planetos.
Taburetė – tai Žemės viltis,
tiktai man nėra čionai vietos...
Ir išeina, užtrenkęs duris.
Išeina, sugrįžta dėl taško –
piniginės, kamputy komodos.
Žinau:
nakčiai man pritrūks vaško,
O jo rytui –
klius pagirios juodos.
Tris savaites paskiau
gvildename temą:
apie tai, kas juoda ir balta.
Akis prilipinę ant sienų –
kad nebūtų į ką nusispjauti.
Mano draugas –
filosofas mielas.
Prie rozetės kabina degtuką.
Kužda tyliai:
– Kai nušvis mano siela,
ją uždegsiu,
kad karščio netrūktų.
Ir gyvenam
filosofiškai taikūs,
egzistencijom gerai prisitrynę.
Panašėjam:
man galva nesilaiko.
O jis sako:
– Čia protas sutino...