Mano mūza kišenių neturi –
Ji rankas susikišus į vėjus.
Kartais būna – atsiveria durys:
Jos nėra, bet jaučiu – ji ATĖJO.
. . . . .
          Mano mūza kartais apanka:
          Beria Brailio spuogeliais lapą.
          Kartais – draugiškai ištiesia ranką:
          Ir į drobes abi nusitapom.
Būna – mūza netgi apkursta,
Tad piešiu jai ant lango lopšinę
Lietumi, kurio srovės nuskursta,
Vos išvydę, kad pirštai sutino.
Kartais mūza nebyle virsta:
Prisiglaudus tyli per naktį,
Kai baigia skausmas numirti –
Reikia slaugyt juk vienatvę.
Kai apserga mūza bronchitu
Ir vis kosėja virusų frazėm,
Tuomet ne juokais susipykstam,
Ir viena nuo kitos nusigręžę,
Ištuštėjam abi iki nulio.
Štai tuomet: aš nešiojuosi kūną,
Valgau miltus ant tepamo sūrio,
Iš vaizduotės atsiimu sūnų...
Į svečius važinėju be ratų,
Barstausi žodžiais ir žingsniais,
Jų spynoms neturėdama rakto,
Vien įtaikius banalią dingstį.
Susivarstau batus ant rankų,
Kad keturpėsčia kopčiau į kalną:
Tik minia staigiai amo netenka
Ir skatiką įspraudžia į delną.
Keiksmažodį  spjaudau ant tako,
Kad pedantas turėtų vargo.
Ir panosėj niūniuoju į taktą:
–  Valgai duoną, še tau ir darbo !!!
Dar išdžiaustau dienas ant virvės,
Kad praeiviai skylėj pasisuptų...
Ir keliauju į dugną lyg kirvis,
Tačiau ant lakinių batukų.
Gal griebtis tiltų statybos?
Bet lentutes išvogė lieptai...
Taigi sau paskelbiu skyrybas:
Paprastai, tik „Lydekai paliepus...“
. . . . .
Televizorius kandžioja laiką,
Beria žirnius tiesiai į sieną...
Man orų pranešėjo reikia –
Kad išburtų vėjuotą dieną.
Ūpą sviedžiu į varnų būrį...
Ištuštėja širdies alėjos...
Meldžiu vėjo varstomų durų...
Jos nėra, bet ačiū Dievui –
            PARĖJO !!!