Susiglaudę sėdime ir tylim.
Laikas prarastas už mus kalbės.
Juk gyvenime tik vieną kartą mylim
ir tyla to laiko žodžiais patikės.

Daug praradome ir daug netekom,
praeities tiktai negalime užmiršt.
Kaip šaltiniai nuo sausros, kadaise sekom
ir kaip lietūs mes galėjome pravirkt.

Neužgęsę praradimų žvakės,
nėr liepsnos,vien tik rusenanti dagtis.
Ko tikėtis niekas nepasakė,
nepasakė , kaip skaudi mūs neviltis.

Išverktas ir išsakytas skausmas
paslėptas pačioj širdies kertėj.
Tai prarasto laiko tylus šauksmas
skridęs ir pradingęs ten – erdvėj...


2010.04.26.