Šiandien ant "Lietuvos Ryto" pirmo puslapio puikuojasi septyniolikos metų mergina. Ir ne šiaip sau - o dėl vienos labai įdomios priežasties - ji yra daugiavaikė motina.
Dažniausiai aš neskaitau visų tų kriminalų, aktualijų ir panašių rubrikų, kurios yra laikraščiuose. Bet šį straipsnį perskaičiau. Prisipažinsiu, ganėtinai pakraupau. Ir dėl tos merginos, ir dėl jos vaikų, ir dėl tokio gyvenimo. Kaip galima taip elgtis? Nejaugi žmonės visai nebrangina vieno iš didžiausių turtų - vaikystės?... Tikriausiai, kad ne. Nors tam straipsnyje dar buvo parašyta, kad tos merginos mama mirė prieš šešerius metus, o tėvas su ja net nebendravo. Tada galbūt ir galima suprasti ją. Kas gi tokiam jaunam žmogui paaiškins apie tokius dalykus, apie gyvenimą, kas su juo diskutuos, skatins mąstyti blaiviai, pagirs, jei ne tėvai?... Niekas. Ir nors ta mergina (ar gali dar būti jinai vadinama mergina, jei jau turi tris vaikus?) gyvena pas močiutę, bet juk močiutė neatstos tėvų.
Bet geriau pagalvojus - argi dėl tokių ankstybų lytinių santykių, dėl tokio gyvenimo galima kaltinti vien ankstyvą mamos netekimą? Aš manau, kad ne. Vis dėlto - visa dabartinė gyvenimo kultūra yra iškreipta vartojiškumo, seksualumo. Ir niekas nesiima papasakoti jaunam žmogui apie tai, kas turėtų būti gyvenime svarbu, kaip reiktų susidėlioti prioritetus. Tad ir auga dabar tokia dabartinė karta be jokių moralės normų.
Šis straipsnis laikraštyje man sukėlė įvairių minčių. Prisiminiau vieną situaciją iš tikro mano asmeninio gyvenimo. Tai štai ta istorija: vieną kartą, mokykloje, per kūno kultūros pamoką, mokytojas leido tą dieną nesportuoti, tad visos klasiokės, tame tarpe ir aš, nuėjome į rūbinę. Ir atrodo, savaime užsivedė kalbos apie visokias nesąmones. Tiksliai neprisimenu kaip viskas toliau rutuliojosi, bet pamenu, viena klasiokė pasakė:
-Jeigu aš pavyzdžiui dabar sužinočiau, kad bus pasaulio pabaiga už kokių poros valandų, tai jaučiu eičiau su bet kokiu pirmu gatvėje sutiktu žmogumi pasimylėti.
Visos klasiokės pradėjo juoktis. Kai kurios pritarė nuomonei (!), kai kurios pradėjo laidyti juokelius apie tai. Aš irgi viską nuleidau juokais. Bet vis dėlto - tai juk puikiai atspindi šiuolaikinę kultūrą. Vietoj to, kad paskutines valandas likusias gyventi, jos praleistų su šeima, ką tikriausiai daryčiau aš, jos eitų pasimylėti (klasiokė nepavartojo tokio žodžio, pasakė kai ką grubesnio, bet aš jį cenzūruoju)? Tikiu, kad pusė iš visų mano klasiokių, kad ir kokias "kietas primestų", nė velnio taip nepadarytų. Bet kitos - taip. Ir tai ganėtinai baisu.
Bet iš kur tokiam jaunam žmogui kitaip mąstyti, jei per televizorių tik ir rodo visokias "Olialia pupytes" ir panašiais nesąmones? Patys šiuolaikiniai žmonės užsiaugina sau tokią kartą.
Tam mane taip palietusiam straipsnyje buvo parašyta, kad mergina-motina užsiiminėjo lytiniais santykiais trylikos metų ir tada susilaukė pirmo vaiko. Būtent tiek metų yra ir mano klasiokėms, ir man. Aš net negaliu įsivaizduoti kaip tai galėčiau daryti. Net artimiausius dešimt metų neplanuoju susilaukti jokių vaikų. Tikriausiai buvau auklėta kitaip.
Beskaitydama tą istoriją aš pagalvojau - kaip reaguotų mano mama, jei sužinotų, kad aš nėščia? Tikriausiai mama net nesvarsto tokių galimybių, juk visada buvau protingai besielgianti. Negaliu įsivaizduoti, negaliu savo protu suvokti kaip aš, būdama tokių metų, tapčiau nėščia... Arba dar - tos daugiavaikės merginos vaikinui, visų vaikų tėvui, buvo šešiolika, kai gimė pirmasis kūdikis. Tiek šiuo metu mano broliui yra metų. Ir tikrai nemanau, kad vieną dieną jis grįžęs namo praneštų tokią "džiugią" žinią mamai: "Nepatikėsi, bet tu tapsi močiute!".
Bet vis dėlto manau, kad pakraupau ne vien dėl tos motinos, dėl šiuolaikinio gyvenimo, bet ir dėl laiko. Juk ką tik buvau maža mergaitė, važinėjanti triratuku savo kieme, o dabar mano amžiaus mergaitės (net negaliu rašyti žodžio merginos) jau susilaukia vaikų. Kartais pasvarstau, kad laikas bėga greitai, labai greitai. Ir kad pasaulis irgi sukasi per greit...

Ačiū.