Aš nebijau tik savo lango stiklo,
Kuris sutinka ir palydi mane vieną,
skaičiuodamas atsidusimų skaičių...

Jis mato mane tikrą, be šešėlio.
Kampe sukniubusią. Negražią atsikėlus.
Ir mano meilę žmogui bei pasauliui,
piktumą, baimę ilgesį supranta.

Ateina rytas. Ir langas prašviesėja.
Atverdamas plačius kelius į saulę.
Tas langas kambary geriau nei draugas,
Pažįsta ir supranta mane vieną.