Iš nakties, iš tamsos, gal iš gatvės
Pas mane daug šešėlių įslinko.
O jų vadas – tamsiausia vienatvė –
Mintimis mano ėmė – paspringo.

Duso, kosėjo, seilėmis taškės
Ir kretėjo – suvytus močiutė –
Mano mintys neminkštos kaip braškės,
Mano mintys – jos kietos ir kruta...

Tad išdraskė sau gomurį senė
Ir išspjaudė mintis vis po vieną.
Susirinkčiau, bet viskas aptemę,
Tegul guli – surasiu jas dieną.

Taip sulaukiau aš ryto raudono –
Galvoj miglos ir akys ant stulpo.
Žadintuvas, o gal telefonas,
Sučirškėjo. Pašokau apstulbęs:

Mintys mėtos lyg senos šlepetės,
Išdraikytos po kambarį visą.
Reik sušluot nė vienos nepametus,
Nes pritrūksiu – bus dar viena krizė.

Taigi puoliau jas šluoti – net rūko!
O po to dar nuploviau kiekvieną,
Įsidėjau į galvą ir rūkas
Nusileido ant kambario sienų.
...............................................................

Iš nakties, iš tamsos, gal iš gatvės
Pas mane daug šešėlių įslinko.
O jų vadas – tamsiausia vienatvė...
Miegu šiąnakt ne vienas – pradinkit!