Akmuo apžėlęs pakelėj,
Vingiuoto kelio dulkes gaudo.
Ir kiek gyvenimo istorijų,
Lyg nebylys jas atmintyje saugo.

Čia ir nelaimės, ir karai,
Seniai jau pradundėjo.
Čia meilės, net tragedijų kerai,
Pajudinti iš vietos negalėjo.

Galbūt čia valkata sėdėjo,
Gyvenimo prasmės savy ieškojo.
Čia grįžtančius iš gegužinės,
Jaunimo klegesius girdėjo.

Čia šaltis, saulė ir lietus,
Jį grūdino pastoviai.
Tačiau jis guli sau ramus,
Istorijas, jis saugo uoliai.