dukryte,
baltu tikėjimu į širdį per kaitrą,
per variu žydinčius medžius,
per baltą speigą
ir apšarmojusius jausmus,
pavasariui baltai pražydus
ir pienėm virstant į pūkus-
tu ateini riksmu į širdį,
atsiguli baltu purumu
ant motinos delnų...

o metai tik šeši kartu
sulaukiant sodų žydesio,
o Tu tokia it fėja-
prisiglaudi ir gyvenu
tavu tikėjimu