Saulėlydis plyšiais, plyšiais pro debesis,
pravirko beržas paukščio vėlyva giesme,
nestebina manęs –
pavasaris tik stebisi
ir žvelgia pumpurais
į pajuodavusią mane.

Nieks nemirė ir žemės neparduotos,
į širdį sulaša giesmė svaiginančiai sava –
atgimti laikas –
taip jau užkoduota,
nusvyra žvilgsnis –
aš nei mirus, nei gyva.

Tik kai ir vėl šokdina akys juodą naktį,
kai nei šešėlio, nei savęs nebematau –
rasa praplyštu,
gaivinu,
bijau netekti
to pumpuro širdy,
kuriuo atgimsiu –
tau.