Paleidęs žodį tartum strėlę
Žinai iš anksto, kad sugrįš
Į pačią širdį, nes įgėlęs
Kitam esi ne šiaip plepys,

O įžeidėjas negarbingas,
Galbūt net priešas lig mirties...
Kodėl švelnių mums žodžių stinga,
Kaip optimistinės vilties?

Kodėl silpnybių neįveikę
Be priežasties likimą keikiam
Ir liaupsinam ne sielą – kūną,
Kuris galop vis tiek pražūna?

Kodėl, kodėl? Tu nežinai,
Ne tavo galvai klausimai šie.
Jie susipynę, susimaišę,
Nors širdimi ir numanai

Kas yra kas margam pasauly,
Kodėl taip lepinamas kūnas,
O sielai brukama apgaulė
Ir špygos rodomos Fortūnai.

Ir to tau žemėje pakanka,
Kol siela tavo kūne tūno.
Bet kai dangus išties jai ranką,
Tau bus be galo gaila kūno...