Vieną tylią naktį, kai žvaigždės nuo tokios ramybės pačios užsnūdo,
į Žemę sugrįžo pasaka...
   Ji taip lengvai ėjo per tamsą, kad niekas ir negirdėjo to mažo
vaikystės stebuklo...
   Bet paskui save pasaka skleidė kerus... Kur ji sklendė, ten liko
Elfai, Kalėdų Senelis, Geroji fėja, Pinokis, Snieguolė, Kaukučiai, Pelenė,
Princas ir Elgeta, Gerda ir Kajus, Senelės pasaka ir visokie burtai...
   Pro langus stengėsi pažvelgti didelės laimingos akys. Prie kiekvieno židinio
buvo padėta po mažą gerumo kerelį.
    Nors miegas gilus, bet blakstienų šnaresy lengvai aidėjo visų herojų
žingsneliai. Norėjosi nepabusti. Kada dar aplankys?
   Rytas negailestingai atmerkė akis. Širdy liko beribis gėris, kurio negalejau nepajusti...
   Aš vėl patikėjau Pasaka... Ir nebenoriu užmigti... Ar leisi? Aš tik ramiai pabūsiu šalia.
Tikėkim stebuklu, ir pasaka pasiliks, net jei išauš rytas...