Kaštonams žydint gyvenu
Ir vėl mąstau save iš naujo,
Prisikeliu iš pelenų,
Iš vėjo arba smėlio saujos,

Iš knygų arba iš vandens,
Iš auštančių rytų ir aukšto
Dangaus, kur virš tavęs srovens
Ir mėtys debesis po šaukštą,

Ir Dievo, krečiančio žodžius,
Kurie dabar mane ir kuria,
Ir to pavasario, kur bus,
Bet jau iškėlė sieloj burę.