Ir vėlei pamėkliškai žiūri
Bespalvis paveikslas nuo sienos –
Lyg elgetos slenka nuščiuvę,
Lyg gnomas kvatoja ant scenos.

Pro žlimbančią vakaro akį
Keisti vaizdinai šlitinėja.
Tau sielą lyg vagys iškratę,
Išbėga į raudantį vėją.

Palieki lyg tyruos dervišas,
Suklupęs prieš ryto miražą.
Kažkas auksą tau kiša,
O tau vis maža ir maža...

Vis maža – be garso šauki.
Dykynėje balsas užkimo...
Nakčia ranka, nematytai sunki,
Įrašo: nebus tau, žmogau, atleidimo...