Džiaugiuosi, kad tave jau pradedu pamiršti,
Net visiškai nebegalvot apie tave galiu.
Ir likusi viena, mielasis, kažkodėl nemirštu,
Nestingstu akmeniu, netirpstu varvekliu.

Norėjau tau gyvenimą padovanoti,
Tačiau, ko gero, pasirodžiau per prasta.
O gal tiesiog bijojai įsipareigoti,
Žinojai, kad mylėt - yra sunki našta.

Manai, - esi gyvenime jau viską matęs,
Tačiau lazda dažnai apsisuka kitu galu.
Ateis diena, kada suprasi, ką praradęs,
Bet jau susigrąžint mane bus per vėlu.