Prikrito paukščių lyg obuolių sode –
O kambary  prisnigo pilnos kertės miego,
Aušras iš palovių veju širdim,
Sudrėko akys, išplyšo žodžių stygos.

Man duota nepėduoto kelio jaunatis
Ir sąnariais negrįstas tako plotis.
Keliuosi ir einu, kai kūlgrinda  klaidi
Mane  diržu  plačiu apjuosia.

Taip nokstu  akylai  liepsnojant rytui –
Lupi krituolius tu  lyg mano odą,
Prinokęs savimi  nukrisiu  nuogas,
Pakelki, jei gali išbristi gruodą...