Šiandien mokykloje vaikai ant laiptų mėtė centus. Mokiniai apsimesdami, kad jų nemato, praeidavo pro šalį nė nežvilgtelėdami, tik Rasa pamačiusi puolė rinkti šiuos ir tvirtai suspausti saujelėje, kad nei vieno cento kraštelis nesiveržtų į laisvę.
- Cha cha! Vargšę radom. - vaikai ėmė juoktis ir garsiai šūkauti pašaipius žodžius.
- Jūs pinigus mėtote ar negaila? Tėvai juk sunkiai dirbo..
- O tau neuždirba? Še, ateik duosim saują baltų centų, negaila ubagams! - net kosėdami vaikinai susigriebia už pilvų leipo iš juoko, praeidami mokiniai stodavo pasiklausyti, širdį paskaudus. - Neįdomu į rankas tau skatikus duoti. Mes mėtysim, o tu gaudyk. Cha cha!

- Rasele, kam tu rinkai tuos centus?
- Sese,o gal ant duonos mamai kada truks, ką gali žinoti. - mažylė gūžtelėjo pečiais.
- pasidėk juos kur nors, kad niekas nerastų, galėsi pataupyt, gal kažkas išeis.
- O žinai, aš nenorėčiau didelių namų, nes tada turėčiau savo kambarį, savo lovą ir mes negalėtumėme miegoti kartu... _ Rasa šyptelėjo ir jos skruostuose išryškėjo duobutės. Ji susirado po patalais Rūtos ranką ir ją suspaudė.
- Nesižemink daugiau prieš kitus. Mes ne elgetos. Niekada neprašėme išmaldos, mes pinigus užsidirbam dirbdami, savomis rankomis juos užsidirba, mums jie nekrenta iš dangaus, nes mums to nereikia.
- Gerai. Papasakok ką nors, kad užmigčiau.
- Žinai tokią mergaitę Raselę? Ji mano sesė, jei aštuoneri.
- Su puse!
- Ak, taip. Raselei aštuoneri su puse. Ji turi tėtį, mamą, brolį ir mane, sesę. Ją jie labai myli, o ji myli juos ir visai ne dėl saldainių, kurių jai niekas, deja, bet neperka, bet dėl didelės meilė.
- Šiandien Petras vėl grįžo iš to ūkininko labai jau linksmas, tik man tai jau nepatinka, nes per tą linksmumą kaktą į krosnies kampą trinktelėjo. Vai koks gumbas išdygo... O ir mama ant jo keistai bumbėjo. Bet brolis svarbu darbą turi. - Rasos balsas buvo nemažai sunerimęs, - Nesuprantu, kodėl mergaitės paklaususios kur pirkau šitą palaidinę, nebebendrauja su manimi. Ar todėl, kad pasakiau, jog iš devėtų drabužiu parduotuvės? Užtat Aurytė kalbasi ir bendrauja. Jai tėvai sakė, kad aš gera mergaitė ir man tokios draugės kaip ji - reikalingos.
- Rasele, mes tokie maži.. Tik siela mūsų kaip karys. Rankoje turintis teptuką ir piešiantis. Viską ką jaučia, mato, girdi, viską piešiantis. Manau jis paveikslą pavadins ,,Likimas\'\'. Jis žavus, nes niekur neslepia baltos vėliavos, nes nėra tas, kuris žada pasiduoti, tad jos neturi, taip kaip neturi ginklų ar skydų. Tik teptuką ir dar saują grūdų, kad galėtų praeidamas palikti daigų kelią.  Reikia melsti Dievo, kad lytų lietus, reikia mylėti visus, kad žemė sušiltų, reikia sunkiai dirbti, kad piktžolės neaugtų.
- Aš žinau kur dėsiu tuos centukus, - pertraukė sesę mergaitė -Aš juos bažnyčioj į aukų dėžutę įmesiu, kad Dievulis ant tų vaikų nepyktų, kad jų tėvams sveikatos duotų, reikia juk tuos pinigus vėl uždirbti, o mums - lietaus ir meilės.
- Gerai saulyte. Dabar miegok.
- Apkabink mane, aš niekada nebijojau neturėti pinigų, ne. Aš visada bijojau neturėti artimųjų, būti vieniša. Pinigai neužpildo vienatvės, ją užpildo meilė.