sidabrinio miesto tarpupirščiuos
lyg čigonas švilpauja vakaras.
prašo eiti, kol leidžia, ir pučia
paskutinę šviesą iš gatvės.

taip prisirpsta tyla šitoj žemėj,
tartum miego bitelei įgėlus
ar sulaužius veiklumo sraigtelį
plasitikinei gyvenimo lėlei.

o čia, mėnesienos akivaizdoj,
baltos snaigės kryžiuojas į sapną.
į namus negrįši, paklydėli,
mat čigonas nušvilps tavo raktą.