Liepsna iš sužibusių tavo akių
Ir strazdanos žvilgsnio išnyksta bedugnėj,
Aš pažadu tau, o tavim aš tikiu –
Jei brisim per liepsną – sutramdysim ugnį.

Nereikia bijot tos kaitros – neišblės,
Žiūriu, tavo akys, jos kalba taip garsiai.
Ne žodžiai, jausmai erdvėje atsilieps
Ir vinį gyvenimo titnagan kalsim.

Žinau, jau ne kartą žaidei likimu,
Žinau, akmuo kietas, lengvai taip nelūžta.
Bet argi dangus taip aukštai nuo namų?
Juk paukštis kaskart vis susisuka gūžtą.

Nors lengva nebus – vasaros daug ką žadės,
Ir įpročiai mūsų – diena naktį veja...
Bet žodžiai ir žvilgsniai tave palydės,
O nuoskaudos guls į numindžiotą veją.

Prašau, patikėk, mėnesienų daug bus,
Rytai per miglas saulę kels vėl iš naujo.
Juk mūsų pasaulis – viltim lai prabus...
Aš duodu tau viską, paimki bent saują.