rytas
nukritau į savo devynioliką per amžinybės properšų blyksnius
juodu dangum į rudaakį ežerą tikra svaja už tikresnes
paskendo akys ežeruos juodu dangum alsuoju
atkritęs rytmečio gaidžiuos lakštingalą niūniuoju
tiesa laužta iš piršto iš tos būties sapnų
į žydrą mano viltį tikresnę iš tikrų