Vieną kartą, kai supos pavasariai
ant beržų surištų virvele,
pabučiavome skruostą tai pasakai,
kuri ryžos įeit nekviesta.

Ir girdėjom, dangus garsiai juokėsi,
išsiskėtęs baltais dantimis
ir įšoko į mėlyną posakį
ir įsmigo tarytum vinis.


Vieną dieną, sekundę  ar  mėnesį,
vieną kartą mes buvom dievais
ir žiūrėjom į grūdintą piemenį
atvirai atlapotais langais.