Ir atrodo - kaip jūra, kad nieks niekada  nesibaigia,
Ir diena po dienos, kaip širdis prie širdies vis dar muša,
Vis stumi savo amžino žvejo sukiužusį laivą,
Ir jau nieko daugiau negirdi, tik tą mūšą.

Ir jau niaukias dangus, ir jau rankos sugrumba nuo vėjo,
Ir atrodo - grimzti, viskas tuo užsibaigia,
Bet akimirkai, būna, staiga pragiedrėja
Ir jauti, kad ne Dievas, bet kitas kažkas
                                       dar suspaudžia tave ir sulaiko.