Parklupus
tarp nesurinktų trofėjų –
suku sau iš minčių pernykščių guolį,
ir nuoskaudas
vilkauogėm išsėju,
neparagavęs – nesuprasi,
miško broli.
Nebekraujuoju –
žaizdos samanoja,
jausmai nutūpę snapą pasikaso,
kai pradedu trūnyti –
stojuosi ant kojų,
vėl pajaučiu, kad
lesa... lesa... lesa...
Juk nesapnuoju,
dar gyva – jaučiu,
gal žaizdos,
laiko tvarstomos,
užgis.
Džiaugsmu žmogus dalijasi net su medžiu,
išgyt – vienatvę renkas
sužeistas žvėris...