Ant krašto debesies sėdėjai,
Mamytę ir tėvelį sau rinkais,
Šešėliai vandeny žibėjo,
Kol tu buvai labai aukštai.

Pasaulin atėjai kaip baltas lapas
Nepaliestas nei šalčio, nei kaitros,
Kaip sėkla ąžuolo brandinta
Brangiausių tau žmonių delnuos.

Šiandien kamienas tavo laibas
Aptvertas meilės, rūpesčio tvora,
Laja svaiginančio žalumo
Į dangų stiebias nejučia.

Tegul vainikas būna visad žalias,
Kamienas tvirtas it akmuo,
Vaikystė pasaka gražiausia
Lai spindi nuostabiom spalvom.