Sakau, sutversiu sau stebuklą.
Ilgesio takučiu į jaunystę grįšiu.
Ten, kur siūruoja smilgos, pakelėj sutūpę,
Ir iš alsios tylos ataidi mūsų žingsniai.

Tariu, vienatve, ar ištversiu?
Vėjas vargonuoja bromose graudžią raudą.
Nei vieno atpažinto veido, tuščios visos kertės.
Sutrikusi širdis šešėlių šlamesį vien gaudo.

Grįžau. Nė vieno žiburio, nė vieno lango
Atverto, kviečiančio prie židinio sušilti.
Lyg Odisėjas kartėlį nuriju sprangų.
Stebuklas neįvyko, pažadinau vien bergždžią viltį.

Dar grįšiu čia spengiančios tylos klausytis.
Tik šįsyk nužudysiu savo jaunystę.