Nusibodo. Kaip viskas seniai nusibodo:
Vėl ta saulė, dangus, upės, pievos, miškai,
Netgi gėlės laukuos taip nuobodžiai atrodo
Ir tie žvilgsniai, ir žodžiai, kuriuos man sakai.

Ir laukimas toks keistas – rudenio nuojauta –
Kaip man norisi skristi su lapais žemyn.
Ir išeit, pasitikti neaiškų rytojų,
Ir galbūt nebegrįžt niekada, ir išnykt.

Nebenoriu atgimti – tai buvo ne kartą –
Kai nuplovė šaltiniai pėdas purvinas.
Ir aš žodžių nerinksiu, nes buvo ištarta –
Vinimis jie įsmigo į sienas senas

Laikas ėjo – praėjo, sudužo lyg stiklas.
Vis bandžiau suklijuot – šukės pjaustė rankas.
Upės perbristos visos – liko tik Stiksas.
Gal sudegti įkritus į ugningas bangas?

Nusibodo... Kaip viskas seniai nusibodo.
Išbandžiau aš jau daug ką ir daug ką mačiau.
Ar vaivorykštė pametė atspalvį juodą?
Gal surasti man jį? Pažiūrėt iš arčiau?