nieko naujo nebus išskaidrėjus gėla
žvelgia į prarają o ten žiedlapiais
                               plazda gėlė
nieko naujo nebus atsiveria žemė
užsiveria dangus ir liepsnojantis
                       krūmas užgęsta

nieko naujo nebus viskas jau buvę
vien nevykusiai tai mes kartojam
                        kovojant už būvį
nieko naujo nebus kažkam bus
                      diena paskutinė
pirmutinė eilinė šioje kelionėje
                   kažkam žūtbūtinė

nieko naujo nebus labiau nuvalkiosiu
                                               žodį
ir stebėsiuos kaip skambėjo vaikystėje
                      garsus rijau taip godžiai
nieko naujo nebus išėjusio negrąžinsiu
sudūlėję jau širdys tikriausiai veidų jau
                                         nepažinsiu  

nieko naujo nebus pasiliejęs mėnulio
                                          sidabras
išbraidžiotos rasos vien vėlyvo rudens
                               pilki kandeliabrai
nieko naujo nebus ugnis krūtinėje gęsta
dingsta tamsoje taip kruopščiai
                    pasaulis suręstas