Aš pamečiau kvailai kažkur save,
Kada viltis nakties bedugnėn krito.
Gal šitaip atsitiko tik sapne,
Save surasiu, vos pragydus rytui?

Kodėl vis klaidžioju viena svetur
Be kelio, mano mintys žalčiu rangos?
Jei tik gali, bent žiburį užkurk
Ir palaikyk, ištiesęs Dievo rankoj.

Gal mano vargšas sapnas pamatys
Boluojančią pro pieno miglą šviesą?
Ką tik pakirdęs saulės spindulys
Nudžiugs, kad pasukau į laimę tiesiai.

Bet ne! Tikrai pasimečiau visai,
Nei garso nėr, anei landžių žaltvyksčių...
Pabudinai, saulut, sugraudinai,
Nesapnavau net džiaugsmo vakarykščio.