Išėjai, bet
atvirlaiškiais grįždavai,
rašaluotom kojom
įspaudęs žodžius
ilgesingus.
Vėjarodžių snapeliais
baksnodavau dangų,
kad paskolintų akis
į tave pažiūrėti.
Aukštoj žolėj
pražydo grikių sniegas -
tai tavo pažadėta žemė toliuos.
Alsuoja, kvepia,
plaikstos vėjuos,
ir šventvagiškai du vardus
iš žiedlapių pusny dėlioja.
Nutolom žingsniais,
myliom, oro uostais,
bet sielos susivijo
amžinais mazgais.
Kur baigiasi mano liemuo,
o kur prasideda
tavasis
horizontas,
net prisimerkęs niekas neatskirs,
prigesusių dienų vėlyvais vakarais,
kai vyšniomis patvinsta
dangūs - - -