Gyvenom žvaigždėse,
Ramiai ir tyliai.
Laimingi, degančiom širdim.
Nebuvo ten dienų, naktų,
O laikas?
Jo nėra.
Tik begalybė...

Likimas sugalvojo
Išbandyt,
Vėl siųsdamas į Žemę,
Klaidas, kadais darytas,
Ištaisyt...
Susitarėm – mes susitiksim.
Daugiau lai niekas neišskirs.

Kai nusileidom  iš žvaigždžių,
(Tik tu anksčiau,
O aš vėliau,)
Neradom sutartų kelių.
Tu praėjai pro šalį
Kartą, du. Aš tiesiai
Nuėjau taku vingiuotu...

Nelauktai praėjus
Vieną vingį, supratau:
Juk aš jau čia buvau.
Prabėgo, lyg šešėlis.
Kas jis? Kur mačiau?
Atsigręžei, pasižiūrėjai.
Nejau tave aš suradau?

Likimas vėlei šypsosi,
Grąžindamas, ką atėmė.
Tiek išgyventa!
Akmens puselės perskeltos,
Lyg jūros bangos,
Rado savo krantą.
Atgal! Namo! Į žvaigždes...