mano dangūs paskendę mano žuvys pūke debesies

nardantis laikas ekspresijon sėja ašarų tirpsmą

besimeldžiantys meldai pakrantėn vilties

nuskęstantys žingsniai dabarties amplitudėn

sprogstantis pumpuras kvimpa ir trykštančią sulą

per suardytą žieviškumo esybę geria ištroškęs

geria dangų ir debesis geria smaigstytas

plakantis gyvastį širdies meteoras

atgal per nusruvusį laiko verpetą

subanguoton dvigulbio pievon

pirmyn per iškąstą šuns kaulo votį

kur naktis savo tamsą išliejo be centro