Taip subilda girdžiu, Dievas mėto žvaigždes man į langus,
Dievas gimdo žodžius ir paskui juos man deda į burną.
Tai kodėl gi, sakau, šitą naktį lietaus nesulaukus,
Kuris miršta į žemę ir vis dar kažin ką sumurma,

Ir palaukus dangaus, kad užkištų mums nosis ir gerkles,
Kad pavirstum kažkuo, kuo esąs manei visą laiką,
Kad žinotum, kad vis dar esi savo mažo gyvenimo vergas,
Arba nori juo būti, žinai, nieks nelaiko,

Nes jau laiko nėra. Nebėra tavo žvilgsnių ir kvapo.
Ir tušti kambariai. Ir širdis ištuštėjusi muša.
Tai gal Dieve, jau mesk tas žvaigždes ir išveski mane iš to tako,
Nes labai pavargau. Nes žinau, nelaimėsim to mūšio.