Saulė tiesiog žeme ridinėjosi. Sodai varvėjo žiedais. O kvapai, kvapai... Skardėjo paukštelių giesmės. Po sodo medžiais vešėjo sultinga žolė, geltonavo skaistūs kiaulpienių žiedai. Tėvas nusikabino iš pastogės dalgį ir nulingavo į sodą kiaulėms šėko. Pasiėmusi pintinę, paskui nusekė ir motina. Aplinkui juos, nesitverdama džiaugsmu, siuvo kokių aštuonerių metų mergytė. Puldinėjo nuo vieno žiedo prie kito, akutėmis ganė čiulbančius paukštelius, pirštuku badė dangų ir skaičiavo retus debesėlius, panašius į pasakų veikėjus. Nuo verandos laiptelių atsinešė pilnas rieškučias kriaušės žiedlapių:
    - Mamyte, tėveli, žiūrėkit. Kiek daug žiedelių... Tai vasaros sniegas! Tai kvapnus, minkštas, šiltas vasaros sniegas! Ūhūū... - sušuko mergytė ir metė sniegą aukštyn. Pabiro žiedlapių lietus. Sukosi, plasnojo lyg baltos plaštakėlės, lyg lengvutis sniegelis. Tūpė ant žolės, plaukų, pečių...
     - Kurva tu, blede netašyta. Kiškis sau į akis tą brudą!!! - Tėvo keiksmus palydėjo skaudus sunkios rankos smūgis, - ar mokytoja mokykloje jus taip išmokė negerbti tėvų?! Nieko tik nesakyk, tai ir šūdais akis uždrabstys. Paims dailiai šūdą, pasidžiaugs, koks puikus, ir dės į akių tarpą. Nespėsi nė mirktelti. Žemės brudai auga. Nedėkingi padarai. Nenaudėliai!!!
    Akimirksniu saulė pajuodo. Žemę nukrėtė šiurpas. Nutilo paukščiai. Nuvyto žiedai. Dingo debesėliai. Pasaulį aptraukė tiršta violetinė migla. Mergaitės skruostais sruvo ašaros, ir ji tapo pilku pakelės akmenėliu, kurį spardo kas tik netingi ir niekas nepaglosto.
     Mamos širdis skilo pusiau ir kraujas varvėjo juodais krešuliais, tik niekas to nematė. Nesistengė matyti. O ji negalėjo to parodyti, nes pati jau seniai buvo pilkas pakelės akmuo.