Dar tebeaidint sieloj vyturių giesmėms,
Girdėtis ima lėkštas kranklio balsas.
Dangaus erdvė - galingiems ir jauniems,
Nes jų troškimai juk nebūna skalsūs.

Jei leidai buičiai nudraskyt sparnus,
Ant dulkių lieka įrašytas kelias.
Jis vienkartinis, tragiškai trapus -
Dar eiti nebaigei, bet žiū - jau žolės želia

Iš atminties akiduobių tuščių,
Prie to akmens, kuris kažkam paminklas,
Ant savitikslių nuodėmių, kančių,
Nes jos tave tarytum molį minkė,

Bet, neatradus formų tobulų,
Gamta svajonę užglaudžia tarp raukšlių.
Dangus - ne tau.Kranki- na ir tegul,
Nors ką tik giesmę vyturio pats traukei...