Per tave išmatuoju žingsniais
laiko tekėjimą
Saują saulės pasiimu, kelyje
Kad būtų ką graužti
Ji – nusirpusi ligi skaudėjimo –
putino uoga.
Nešasi žvirblis snape ir paskristi
Negali.

Ką berašyčiau, tau visad nebus
pakankamai.
Alkanos rankos pilnos žvėrio
godumo.
Saulėje blykčioja mano sparnai
nudeginti,
Gintaro kojos neša gaivinantį
tolį.

Jei Botičelis matytų šiandienos
dangų,
Gal net Italijos saulės nepasigestų.
Mėlynas mėlynas visas, net kojas
pakerta,
Pilnas lengvų debesų lyg širdies
tvaksėjimo.

Nebekartoju, lūpos kartoti
pavargo.
Žemėje saulę geriu –
Putino uogas lūpomis varvinu.