Moteris su sūnumi laukė prie gydytojo kabineto. Vaikas žaidė savo mėgstamiausią traukinių žaidimą. Šis žaidimas buvo gan ramus, todėl moteris nelabai žinojo, apie ką jis. Ji mintyse meldėsi, kad tik jos vaikas nepradėtų savo kito žaidimo, to apie traukinių vėlavimą. Tame žaidime traukinys vis neatvažiuodavo laiku į stotį, todėl visi keleiviai, pradedant mažiausiai ir baigiant labiausiai kantriu, imdavo panikuoti ir rėkti. Aišku, jos sūnus turėdavo juos vieną po kito ir suvaidinti.

Vaikas linksmai juokėsi, turbūt kažkas džiaugsmingo dėjosi jo traukinių žaidime. Moteris žiūrėjo į jį ir mąstė. Koks laimingas jis atrodo. Pastaruoju metu ją dažnai aplankydavo keistos mintys - gal ir gerai, kad jis ne toks kaip kiti? Ypač po to, kai draugės pasakodavo jai apie savo vaikus, jo bendraamžius. Vienas buvo nutvertas rūkant, kitas, tėvams išvažiavus, surengė bute didžiulį vakarėlį su draugais, kurių net nepažįsta, aišku, alkoholio ten irgi buvo. Jos vaiko tai niekas pasaulyje nepriverstų paragauti alkoholio, jis visada geria tik arbatą su cukrumi. Jis labai mėgsta pastovumą, dėl to pats ir nukenčia. Kad ir dabar. Neseniai pasikeitė anglų kalbos mokytoja, ir nuo to laiko per anglų kalbos pamoką jam užeina tokie vėmimo priepuoliai, kad jis visą tą laiką pratupi tualete.

Tiesą sakant, moteris nesijautė ramiai. Ir buvo dėl ko. Kartą jie jau kreipėsi į gydytojus dėl panašios situacijos. Tuomet sūnaus pati mylimiausia, chemijos, mokytoja išsikėlė gyventi į sostinę, ir tada nuo kalbų apie chemiją jis susirgdavo vėmimo liga. Tada jie atėjo pas gydytoją. Ne pas mus jums reikia eiti, pasakė gydytoja, pamačiusi, kaip jis žaidžia vieną iš savo traukinių žaidimų. Išklausiusi skundus, ji tik patvirtino savo nuomonę ir davė siuntimą į įstaigą, kuri buvo įsitaisiusi viename iš šio miesto priemiesčių ir pasivadinusi ligonine. Toje įstaigoje vaiką maloniai priėmė ir pavaišino kokteiliu iš risperidono ir klozapino. Kokteilio poveikis buvo efektingas - nuo jo vaikui dingo ne tik noras vemti, bet ir bet koks kitas noras. Išsigelbėjus iš įstaigos sūnui norai pamažu sugrįžo, o mamai tai buvo gera pamoka. Ji nusprendė pati domėtis savo vaiko liga ir aklai nepasitikėti gydytojų sprendimais.

Žingsniai pažadino moterį iš apmąstymų. Tai buvo jaunuolis, jis mandagiai pasisveikino su jais ir atsistojo prie to paties kabineto. Sėdimos vietos buvo tik dvi. Jaunuolis pasirodė jai nusikamavęs, ji ėmė svarstyti, ar užleisti jam savo vietą. Kita vertus, gal jai tik pasirodė, kad jis pavargęs, ką jis pagalvos, jeigu moteris užleis jam vietą? Ji stebėjo jį. Jis, aišku, žiūrėjo į žaidžiantį vaiką, žiūrėdamas šypsojosi. Nors buvo dar visai jaunas, bet turėjo didelį pilvą. Turėjo ir įdomią šukuoseną - plaukai galvos šonuose buvo nuskusti. Galiausiai moteris rado sprendimą. Atsikėlė iš savo vietos ir tarė:
- Oi, prisisėdėjau, net atsibodo. Gal jūs norit prisėsti?
- Gerai, tik truputį, - pasakė jis atsisėsdamas. - Pavargau tame autobuse, žinot, tiek žmonių.
- Taip, piko metas, - nusišypsojo moteris.

Vaikinas žiūrėjo į jos sūnų, kuris tuo metu žaidė jau nebe tokį ramų traukinių žaidimą. Moteris pajuto poreikį pasiaiškinti.
- Atleiskit už triukšmą. Kai jis įsijaučia, tai ir nebesustabdysi. Čia tokia liga, toks jis jau yra.
- Liga? Oi, atleiskit, nežinojau.
- Nieko tokio. Žmonės dažnai man priekaištauja, kad neišauklėjau vaiko. Bet tai turbūt genetinė liga, tai įgimta. Galima tik susitaikyti ir džiaugtis tuo, kas yra gerai.
- Oho, genetinė?
Kadangi jaunuolis rodė didelį susidomėjimą, moteris pabandė paaiškinti:
- Genetinė, tai reiškia.. na kaip čia pasakius...
- Žinau, - nusišypsojo vaikinas. - Aš pats sergu genetine liga. Kaip tik atvykau profilaktiškai pasitikrinti sveikatos.
- Tikrai? Kaip gaila. O kaip ji vadinasi?
- Labai sunkus pavadinimas, jau net nebeatsimenu. Ir nereikia, man daug svarbiau prisiminti, kada reikia valgyti. - Vaikinas nusijuokė ir paaiškino: - Tai įdomi liga, jeigu ja sergi, turi rūpintis, kad niekada neišalktum.
- O kas būtų, jei išalktum?
- Tada greitai pasidarytų labai silpna ir jeigu tada negautum ko užkąsti, tai prasidėtų net koma.
- Baisu. Tai jūs turit labai saugotis.
- Aš ir saugausi, valgau šešis kartus per dieną griežtai nustatytu laiku. Beje, aš jau pailsėjau, tad jūs sėskitės.

Jie apsikeitė vietomis. Moteris dar kartą pažvelgė į jaunuolio pilvą. Šeši kartai per dieną, siaubas, nenuostabu, kad toks didelis. Bet jau geriau sustorėti, negu patekti į komą. Ji suprato, kad nuo šiol atlaidžiau vertins visus storulius, nelaikys jų apsileidusiais, kaip iki šiol darė. Juk negali žinoti, gal kurie nors iš jų serga tokia liga. Tai priminė jai tuos nesupratingus žmones, kurie sakydavo, kad jos sūnus neišauklėtas, ir ji pajuto šiokią tokią gėdą.