Prižadėjai neapleist, kai man gera bus,
Kai ant žemės nusileis
Net patsai
           dangus.

Prižadėjai nepalikt, kai grūmos šiaurys,
Kai nelaimės ir vargai
Viltį
       nuraškys.

Prižadėjai būt šalia, kai darbai kamuos,
Kai priges akių šviesa,
Skęs plaukai
            rūkuos.

Prižadėjai nepalikt... Kodėl išėjai?
Negi buvo su manim
Šitaip
         negerai?

Nepriglusiu prie peties, nešnibždėsiu Tau,
Net Vakarė nesuves...
Viską
        praradau!