Matau pro užvertas duris.
Skrendu per mus skiriančią erdvę,
Nes ilgesio burtai, dukryt,
Nulieja iš motinos gervę.

Rypuoju ties langu tavu,
Nes noriu, kad skrydžiui pabustum,
Nes man ištisai neramu,
Kodėl nelankai seną gūžtą.

Žmonių margaspalvėj minioj
Praslys pro akis rūbas pilkas.
Skęsti savo ašaroj? Tuoj
Pavirsiu vaivorykštės tiltu...

Aš savo poste kaip karys,
Pamiršusi atilsio miegą.
Budžiu, nes mane tu turi,
Nors kraujas rytojun pabėga...

Prikrausiu ne kraičio skrynias,
Tik leisiu pajust meilės burtus,
Kad tu, atsiminus mane,
Saviesiems vaikams laimę kurtum.