Bėgo metai, su jais nulingavo
Mūsų laimė į pievas rudens.
Kaip pavyti, širdie, meilę savo,
Kaip be jos tyras džiaugsmas gyvens?

Pried.:
Ąsotėlis šaltinio vandens
Atgaivintų gal kūnus ir sielas
Ir tarp mūsų vėl laimė gyvens,
Ir prašvis vėl gyvenimas mielas.

Išėjai tu per pievas rasotas
Mums parnešti šaltinio vandens,
Pasiėmęs spalvingą ąsotį,
Sakei – meilė nuo šiolei nesens.

Sudaužei tą puodynę spalvotą,
Neparnešęs man tyro vandens.
Nežinau, ką dabar sugalvoti,
Kur dabar mūsų viltys gyvens?

Pabandykim klijuoti ąsotį,
Tą spalvingą iš molio trapaus,
Kad gyvenimas mūsų besotis
Neatimt išsvajoto dangaus.