Pirštų galai liesdami
Brailio raštą šifruoja odoj.
Švelnūs drugelio sparnai
Ašarotom akim glamonėja.
Lūpos pravertos godžiai
Kambario tamsą kvėpuoja.
Virpantį kūną palieka
Dvejonė – išdavusi protą.
Dvi širdys vienodu ritmu
Nesvarumo būklėj susilieja.
Rasoti aksominiai žmonės
Aistros gaivale atsiduoda.
Tik mėnuo už lango nebyliai
Be priekaištų stebi spektaklį.
Ir rausvas plyšys horizonte
Vėluojančią atgailą neša.