Žinai, kai pamačiau tave aš pirmą sykį –
Nepatikėjau, kad tai tu.
Buvau regėjęs vien tik nuotrauką...
Bet tu – kaip keista – meiliai, tykiai
Tik priėjai ir pasakei – tai mes kartu?
Ir atnešei man gerą nuotaiką....
...............................................................
Nors vėjas pūtė, sniegas sūkuriais,
Suspaudžiau saujoj delną – jis sušildė –
Alėja ėjom Kauno nebyliai...
Tokia buvai maža, o sutilpai į viltį,
Ir akyse atsispindėjo gatvės tau žibintai,
Nuo sniego garbanos sudrėko...
Paklausiau – tau nešalta?
Ne, o ne... Man tikrai šilta...
Nors ir buvai prasegus paltą.
Jaučiau, kažkas kuteno širdį,
Prisiglaudei, pabučiavai mane...
Ir snaigės tirpo, tirpo, tirpo...
Nes viskas buvo lyg kine...
Alėja, žmonės manyje sutilpo.
O vėjas lyg pasislėpė delne –
Akimirksniu žiema pradingo...
Ir tąsyk supratau – buvau laimingas.
..........................................................
Ateik dar sykį tu į mano miestą,
Ateik, pavasarį aš tau ištiesiu.
Ir ne snaiges, ne vėją šaltą,
Tegul mums būna balta, balta,
Bet nuo pavasario gėlių...
Aš tavo nuotrauką turiu.
Vėl noriu glostyt garbanas juodas...
Tačiau likimas jau ne tas....