Pavydžiu perlui sandarios jo kriauklės,
Pavydžiu salai tikro vienišumo.
Labai norėčiau pavydėjus liautis,
Bet juodos mintys sieloj sluoksniais gula.

Pavydžiu giminei linksmai praleisto laiko
(Į jokias sueigas manęs seniai nekviečia),
Piktai keiksnoju vegetarą taikų -
Lyg švarų kraują jo išgert norėčiau.

Kaip tikrame pavydo sąvartyne
Tulžis many sukilus urduliuoja.
Bjaurus pasaulis. O gal aš - šlykštynė,
Nes neteisingai apie jį galvoju?

Nuo tos minties atlėgo, palengvėjo
Visi pavydo sugulėti sluoksniai,
Nes atradau, ką aš po jais padėjau -
Dėl visko džiaugtis ir plačiai šypsotis.