Tamsa. Gilu. Atrodo, tuoj nuskęsi.
Ir pušys jau snaudžia glostomos vėjo.
Tik žvaigždės savo budėjimą tęsia.
Taip ryškiai. Galbūt užsimerkt nemokėjo.

Ir aš toj tamsoj įstrigau. Sustojau.
Žvelgiu į prisėtą balandžio dangų.
Dar nemingu. Apie Tave svajoju.
Piešiu žvaigždėmis veidą brangų.

Kaip atiduot savo meilę nakčiai?
Vienas Tu patart man galėtum.
Gal žinai, kaip į dangų patekti?
Baisiai noriu prišaukti lietų.

Te tamsa mano ašaras praustų,
O naktis per veidą tekėtų.
Pažiūrėk. Jau nuoga ligi skausmo.
Nematai? Bet dangus juk žvaigždėtas...